Jeigu eini pasivaikščioti į kapus per Vėlines, aplink tave šviečia žvakės, boluoja paminklai, bet tau tai kelia tik kažkokį estetinį ar romantinį pasitenkinimą. Tai nėra tavo artimieji, palaidoti šiuose kapuose. Tu tiesiog eini taku ir matai, kaip kažkas neša gėles ir žvakes, tau tai nėra taip svarbu. Tačiau koks jausmas užplūsta tada, kai stovi ant savo artimųjų kapų?
Mano senelių kapai
Justina pasakoja, kad jai visada būna gera ateiti ant senelių kapų. „Nepaisant to, kad ten dar nėra patys gražiausi paminklai, nes juos lyg ir vis dar daro kažkas, aš vis tiek jaučiuosi labai gerai. Man smagu tik tada, kai ateinu ten. Paprastai pamirštu tą dalyką ir tiesiog nesirodau tokioje vietoje. Tačiau tada, kai galiu ateiti ir ten pasivaikščioti, kai kažkas primena, tada visada smagu. Smagu prisiminti, koks smarkus buvo senelis iki pat savo paskutiniosios. Jam atrodė, kad jis pasaulyje padarys labai daug, ir tą savo planą bandė visada įgyvendinti aiškiomis, smarkiomis dzūkiškomis priemonėmis. Tikiu, kad santykiai su juo išvargintų bet kurį žmogų, turbūt todėl ir močiutė buvo tokia nelaiminga, nes jai vis tekdavo kamuotis su senelio sugalvotomis svajonėmis, vis jį perkalbėti, nuraminti, įtikinti. Nebuvo tai lengvas laikotarpis, niekam jis toks nebūtų. Bet kaip gera vaikystėje būdavo ateiti pas senelius ir gauti jų apkabinimus, saldainius. Labai smagu būti anūke, kai tave tiesiog labai myli visi, kas tave pažįsta. Kai labiausiai tave myli tavo seneliai. Kai tu esi dar ką tik gimusi, dar visas gyvenimas tau prieš akis, o jie yra ką tik mirę. Tai ir reikia tokius dalykus daryti, gyventi, tą gyvenimą pažinti, stengtis nugyventi ir pamatyti kuo daugiau. Tai man visada primena jų kapas ir paminklai, prie kurių visada sukalbu „Tris sveika Marija“, nes žinau, kad tai patiktų močiutei“, – sako Justina.
Tėvo kapas
Andrius sako, kad jam labai liūdna ateiti ant tėvo kapo. „Tas paminklas primena, kad tėčio tikrai nebėra, ypač, kai matau datą. Kai nebūnu ten, tada man atrodo, kad tėtis gyvas. Tarsi aš visada galėčiau grįžti pas jį, tarsi girdžiu jo žingsnius. Tai būna taip smagu, taip gera, tik sapne paskui prisimenu, kad jo nebėra. Ir štai tokiais atvejais, kai patenku į kapus ir suprantu, kad viskas seniai baigėsi“, – sako vaikinas.
Tvarkydami artimųjų kapus, mes rodome ne tik pagarbą jų atminimui, bet ir tarsi palaikome dialogą su praeitimi. Tai yra ypatingas būdas išreikšti meilę ir rūpestį, perduoti jausmus, kurių galbūt nespėjome išsakyti būdami kartu.
Negalintiems pasirūpinti kapais patiems, rekomenduoju kreiptis čia